jaučiakojis

jáučiakojis sm. (1) Rod menk. nevikrus, nevalyvas, mažo proto žmogus: Tokiam jáučiakojui tik ant pečiaus, o ne darbo stvertis Vrn. Čystas iš tave jáučiakojis, – kur eini, te užkliūni Vrn.